Tankėjanti didmiesčių populiacija priveda prie to, kad jų gyventojus pradeda supti nuosavų išmatų smarvė ir gamyklų skleidžiamas smogas.

Dėl didžiulio užterštumo didmiesčiuose žmonės nerimavo nuo seno. Jau XIX amžiuje didžiuosiuose Europos miestuose nebebuvo priimtina teršti savo gatvių, nors daug kur vis dar užsiliepsnodavo koks nors nemalonus incidentas. Pavyzdžiui, 1854 metais Londoną apėmė choleros epidemija, kuri iš pažiūros atsitiktinai užklupo gyventojus visuose miesto rajonuose: šviesiu paros metu žmonės staiga krisdavo negyvi. To meto mokslininkai ir medikai šios nesugaunamos ligos plitimo kaltininku laikė baisią oro kokybę.

Londono gydytojas Johnas Snow pastebėjo, kad tam tikri rajonai ir net pavieniai pastatai nuo epidemijos nukentėjo labiau nei kiti, be to, buvo net tokių kaimynų, kurių liga nepalietė. J. Snow sudarė pavojingiausių rajonų schemą, taip tikėdamasis nustatyti infekcijos plitimo dėsningumą. Šiek tiek patyrinėjus vaizdas pradėjo aiškėti. J. Snow išsiaiškino, kad labiausiai nukentėję namai geriamąjį vandenį ėmė iš to paties šaltinio. Tiekiančioji įmonė jį sėmė iš Temzės, o, kaip vėliau paaiškėjo, jos aukštupyje dar prieš epidemiją buvo nutiestas išmetamasis kanalizacijos vamzdis. Taip paaiškėjo, kad nešvarusis Londono oras šį kartą buvo niekuo dėtas.

"Planetos paslaptys"